Jusų nuomonė

Daugiau apklausų

Pradėjau siūtis drabužius
  • 15-25 metų
  • 25-35 metų
  • 35 ir daugiau metų

Žmogus - didžiausias gamtoje chameleonas. Jo išvaizda kinta priklausomai nuo aplinkos, pomėgių, darbo, amžiaus ir padėties visuomenėje...

My status






 

 

 


 

 

 

 

Drabužių etiketas

 

Drabužio etiketė - tarsi kriptograma. Ją iššifravusi gali sužinoti daug įdomių dalykėlių. Galbūt net tokių, po kurių drabužio iškart atsisakysi.
 
Kur vilna, o kur nelabai

Tiesą sakant, studijuoti etiketes gana nuobodu ir aš šio proceso nemėgstu. Visada šventai žiūriu tik į pirmąsias eilutes - į audinio sudėtį, ir tai tik todėl, kad privengiu sintetikos. Kadangi pirmosios eilutės jau seniai yra mano alfa ir omega, naiviai maniau, kad visi ten rašomi slaptažodžiai man žinomi. Kaip niekur nieko galėjau paaiškinti, kad new wool - tai audinys, kuriame vilna naudojama pirmą kartą, kad ten jos ne mažiau nei 25 proc., o sudėtyje - tik vienas kitoks pluoštas. O jei parašyta pure new wool, - vadinasi, vilnelė šimtaprocentinė. Nekėlė įtarimų ir tokie užrašai ant medvilnės kaip easy care arba non iron. Žinojau, kad tai nelabai ekologiška eilutė: medvilnė stipriai apdorota chemiškai, bet užtat ji turės puikų pliusą - nesilamdys.
 
Su kuo valgomas ramie

Tačiau neseniai aptikau mielą palaidinukę iš keisto audinio ramie. Nė trupučio neįsivaizdavau, su kuo tas ramie valgomas, juo labiau - kaip jis nešiosis. Bet to nežinojo netgi pardavėjos. Skyriaus vedėja ir atsitiktinė pirkėja taip pat gūžčiojo pečiais - jos apskritai nenutuokė ar tai natūralus, ar sintetinis pluoštas. Taip gražiosios palaidinukės ir neįsigijau - labiausiai mane gąsdino sudėtingai užlygintos klostės, drabužiui suteikiančios visą žavesį. Po skalbimo buitiniu lygintuvu suformuoti tokias pat būtų tikra katastrofa. O gal tos ramie klostelės apskritai taps nebekontroliuojamos?

 
Beveik šilkas, tik pigiau

Tik vėliau išsiaiškinau, kas tas ramie. Pasirodo, šis audinys naudojamas nuo senų senovės ir labiau žinomas kaip Kinijos žolė. Nenuostabu, kad mes jo nežinome. Tačiau po įnirtingos kiniškų prekių invazijos, matyt, dar sužinosime daug ką. Paaiškėjo, jog ramie - ne šiaip koks niekalas, o vienas tvirčiausių augalinės kilmės pluoštų. Nuostabiai sugeriantis drėgmę, todėl puikiai tinkantis vasarą. Natūralus jis yra itin prabangus - minkštas, baltas ir žvilgus, ne ką prastesnis už šilką. Užtat ir priežiūra nepaprasta: skalbti reikia kaip jautriausią mezginį - rankomis vėsiame vandenyje, negręžti, netampyti, džiovinti patiesus. Sulyginti klostes namuose - galima sakyti, beviltiška. Nebent gamintojai tą ramie sumaišo su medvilne ar sintetika - tada jis ne toks švelnus ir minkštas.

 
Kas natūralu, o kas ne

Kaip iš etiketės terminų suprasti, kas natūralu, o kas ne? Na, čia jau tiesiog reikia rinkti žinias - jei jomis nepasinaudosite, tai bent pardavėjas apšviesite. Be jau minėtų mažiau žinomų pavadinimų, paminėsime dar keletą. Angoros vilnoje visada daug kitokio pluošto, nes angorinio triušio vilna labai minkšta ir be galo nepatvari. Modalas - specialiai apdorota celiuliozė (t.y. mediena), savybėmis panaši į medvilnę, su minkštu, tarsi aksominiu paviršiumi. Modalas yra dirbtinis audinys, bet vis dėlto ne sintetinis. Kaip ir lengva, bet nelabai tvirta, besitampanti viskozė - ji cheminiu būdu taip pat išgaunama iš celiuliozės. Iš medienos, pasitelkus rūgštis, gaunami ir acetatiniai bei triacetatiniai audiniai.

 
Chemija ir nieko daugiau

Nepatraukliausi yra sintetiniai audiniai. Tai poliesteris, poliamidas, polipropilenas, elastanas, akrilinas... Beje, nenustebkite ant grynai sintetinių drabužių radusi ekologinę „gėlelę" - tai reiškia, kad sudėtingomis technologijomis šie pluoštai savo savybėmis priartinti prie gamtinių. Na, gal tai ir labai pažangu, bet kažkodėl vis tiek nepatrauklu. Ne veltui visi higienos puslapiai siūlo atsisakyti cheminių apatinių drabužių. Liesdamiesi prie kūno jie sukelia keistas chemines reakcijas. Pavyzdžiui, tamprusis elastanas, veikiamas prakaito, sukietėja. Palaikyk tokį drabužėlį kurį laiką neskalbtą ir gausi baisoką nevaldomą masę. Užtat sintetinio ir natūralaus pluošto mišiniai - visai patrauklūs. Drabužiai ploni bei lengvi, nedirgina odos ir nesilamdo, gerai skalbiasi.

 
Pats sau ekspertas

Jei nelabai tiki etiketės skelbiama teisybe, yra senas ir tikras būdas patikrinti - padegti siūlelį. Taip užsakomus audinius ligi šiol tikrina ne vienas dizaineris. Jei smirda lyg svilinama kiaulė - vilna. Jei užsiliepsnoja lyg popierius - medvilnė. Jei susisuka į kamuoliuką - sintetika. O jei kvapai mišrūs - greičiausiai ir audinys mišrus. Nors labai įtarūs nebūkite - bent europinėse etiketėse dažniausiai rašoma tiesa. Nors Valstybinė ne maisto produktų inspekcija kadaise yra užklupusi meluojant lenkus - neva šimtaprocentinėje medvilnėje jos buvo tik 40 proc. Šiuo metu apie audinio sudėtį didžiausią polinkį meluoti turi kinai. Arba jei parašys tiesą, tai bent natūralaus pluošto drabužį susiūs pigiausiais sintetiniais siūlais - lyginant ar virinant drabužį jie ims ir išsilydys.
 
Kas neparašyta etiketėje

Dar viena įdomi etiketės eilutė - drabužio priežiūra. Čia galioja tokia bendra taisyklė - nuorodos visada kiek per siauros. Įdomesni audiniai - kaip nauji reiškiniai, kol pats neišbandai, jokiomis etiketėmis iki galo pasikliauti negali. Štai paprastutis pavyzdys - taip pat ne itin plačiai žinomas audinys denimas. Tai storokas, tankus medvilninis audinys, iš kurio japonai labai mėgsta siūti džinsus. Ant etiketės - džinsų priežiūrai įprasti ženkliukai. Jie nemeluoja, tiesiog gamintojas neturi vietos litanijoms surašyti, kad skalbiamas denimas gali trauktis, blukti, kad gali nuspalvinti kitus drabužius. Arba kad akrilanas, tegul ir naujausios kartos, vis tiek siaubingai greit sugers kvapus, todėl jį niurkyti vandenyje reikės kasdien. Arba kad velvetą tiesiog būtina skalbti išverstą - kitaip jis aplips nežinia iš kur atsiradusiais pūkeliais. 
 
Švelnumo niekada nebus per daug

Tačiau iš esmės priežiūros kriptogramos yra labai teisingos. Girdėjau legendų, kad žmonės, klausydami etikečių nuorodų, yra rankomis skalbę net odines striukes - ir nieko, tik paskui teko purkšti specialia priemone, kad nesimatytų dėmių nuo vandens. Tiesa, man panašaus žygdarbio pakartoti nepavyko - zomšos plaukeliai po išbandymo vandeniu kažkaip labai nepatraukliai susiplojo, o šukuojami šepečiu niekaip nenorėjo virsti į vieną pusę. Apskritai bendra taisyklė yra tokia - darykite taip, kaip liepiama etiketėje, tik dar švelniau. Bus vėsesnis vanduo - mažiau bluks audinys. Vietoj švelnaus skalbiklio naudosite šampūną - vilna bus minkštesnė. Jei leista apdarus džiovinti džiovintuvu, ištraukite drabužius dar drėgnokus - bus ne tokie „iškepę". Tokiai švelnumo koncepcijai pritaria ir Asta Mechino, „United Colors of Benetton" savininkė: „Tačiau aš baltus drabužius, net jei ant jų nurodyta valyti tik cheminiu būdu, beveik visada skalbiu, nes po valymo jie pagelsta. Švelnus skystas skalbiklis, vėsus vanduo duoda geresnį efektą. Tiesiog gamintojas apsidrausdamas nurodo griežtesnes sąlygas". 
 
Nestandartinis standartas

Europietiškų drabužių dydžiai nurodomi lentelėje pagal šalį. Tačiau standartas standartui nelygu. Vokiečių dydžiai beveik visada vienu didesni. Pavyzdžiui, jei matuositės ką nors iš „Buddelei", garantuotai teks rinktis vienu, o gal net dviem dydžiais mažesnį drabužį. Italų modeliai kiek mažesni, todėl jei jūsų dydis S, greičiausiai puikiai tiks M. Užtat daugelis prancūzų drabužių puikiausiai atitinka mūsiškius standartus. Ispanų dydžiai labai svyruoja. Ne veltui pernai į šį reikalą net nusprendė įsikišti vyriausybė - ji įpareigojo mados namus dydžius standartizuoti. Amerikietiška skalė gana marga - apatiniame trikotaže mūsiškės dažnai skęsta, o ir viršutiniai drabužiai svyruoja nuo visiškai atitinkančių iki dviem dydžiais per didelių. Na, o kinų dydžių lentelė apskritai siauroka, stambesnė moteris jų drabužių gali ir neprisitaikyti.
 
Komercija prieš ideologiją

Paskutinė įdomi eilutė - šalis gamintoja. Jei ant etiketės parašyta made in Italy, tai ar taip ir yra? Na, čia vis dar galioja Trojos arklio principas - jei gamintojams apsimoka perparduoti prekes užsienio partneriams, jie taip ir daro. O šie ant prekių jau kabina savas etiketes. Prisimenate prieš kelerius metus nuskambėjusias istorijas, kai lietuviai, užsienyje prisipirkę madingų drabužių, netrukus pastebėdavo, kad dalis - „Utenos trikotažo" siuvimo? Tiesa, jei įmonė savo produkciją užsako pasiūti kitoje šalyje, ji turėtų tą šalį nurodyti. Tarkim, Gianfranco Ferre - made in China. Ar dėl to tas Ferre tampa mažiau Ferre - vis dėlto didelis klausimas. Gal europietiškai rasistinis, o gal jau vien retorinis. Juk prieš stichinę nelaimę nepapūsi. Bet mes galime guostis tuo, kad brangi prekė, pagaminta Kinijoje, tikriausiai vis dėlto bus geresnė nei pigi iš Vokietijos.

Irena Kamičaitienė,
ieva.lt